Kūriniai skirti O.Milašiaus pasakai „Trys patarimai ir trisdešimt dukatų“.
Metalas, plastikas, spauda. Video darbas skaitomas kartu su Tomu Čepaičiu.
Trys patarimai ir trisdešimt dukatų
Gyveno kartą šaunus ūkininkas, kuris prisidurdavo pinigų, po truputį versdamasis prekyba. Vieną dieną įsiberia jis trisdešimt dukatų į kapšelį ir eina į miestą apsipirkti. Eidamas per mišką, pasiklysta, pagaliau atsiduria kryžkelėje ir pirmą sutiktą praeivį klausia kelio. Šis jam atsako:
Aš žinau kelią, bet už patarimą imu dešimt dukatų.
„Kad patarimas atsieitų dešimt dukatų, po šimts pypkių, ne kasdien pasitaiko! Kas čia per pokštas? Žmogus pažiūrėti nekvailas, kertu lažybų, jog ne iš dyko jis taip sako. Et, tokiam pinigų maišui kaip aš dešimt dukatų buvę nebuvę! Be to, juk nežinai, kur rasi, kur pamesi.“
– Še pinigus, persiskaičiuok neskubėdamas ir pasitikrink, ar viskas gerai. O dabar sakyk, ką norėjai sakyti.
– Nieko gudraus tamsta neišgirsi. Štai tuo keliu tamsta šiandien pat nueitumei tiesiai į miestą. Kitas kelias daro lankstą, ir tenai nukaktumei tik rytoj. Tai, žinoma, geriausias kelias. Galėčiau dar šį tą patarti, bet turėtumei pridėti dar dešimt dukatų.
– Klausyk, dėdule, tamsta lupi kaip pasiutęs! Manding velnioniškai mėgsti juokauti… Tiek to, še, žinau, kad esu kvailys, bet mano širdis linksta prie tamstos amato žmonių. Gal kartais būsi raganius, ar ne?
– Gal būsiu, o gal ir ne… Gyvenime labiau praverčia ne širdis, o protas. Tai va, klausyk, tamsta. Jei kada nors užkliūsi smuklėje ir pamatysi, jog šeimininkas senas, o šeimininkė jauna, patikėk mano žodžiu – niekados ten neapsistok. Tokiems žmonėms kaip tamsta ten ne vieta. Galėčiau dar šį tą pakuždėti tamstai į ausį…
– Dievaž, jeigu jau taip, še dar dešimt dukatų, kad tave kur perkūnas!
– Svarbiausia nepasiduoki rūstybei, nes turėsi bėdos. Kai pajusi kylant pyktį, leisk išsiveržti tik pusei, o kitą pusę paliki rytojui.
– Tamsta ne taip jau kvailai patari… Tik va, nebeturiu nė skatiko ir, užuot ėjęs į miestą gausiu grįžti namo… Bet dėl to nėmaž nesigailiu.
– Būta ko gailėtis! To dar betrūko! Visad minėsi mane geru žodžiu, čia jau tikras daiktas.
Ūkininkas grįžta namo, pasipasakoja nutikimą pačiai, o ši išvadina jį kiauru maišu ir nenauda. „Gal ir jos teisybė. Pažiūrėsim, kai dugną dėsim.“
Prabėga savaitė, ir štai pas ūkininką užvažiuoja pirklys iš gretimo miestelio su dviem dideliausiais vežimais prekių. Mat parankinis, važiavęs antru vežimu, nusirito nuo pasėsto, staigiai dieglio nuvertas. Ūkininkas paguldo bėdžių ant aukšto, patiesęs čiužinį, ir pasisiūlo jį užvaduoti už trisdešimt dukatų. Juodu sukerta rankom ir leidžiasi kelionėn. Po valandos atkanka kryžkelėn. Pirklys nežino kelio.
– Šiuo keliu nusigausi šiandien, o anuo – rytoj. Bet geriau važiuoti anuo: būsi nugyvenęs dar vieną dieną ir įgijęs daugiau proto.
– Man labai skubu, aš važiuoju trumpesniu.
– O aš – ilgesniu. Jei nesutinki, – atsisveikinsiu su tamsta ir grįžtu namo
Ūkininkas atsiduria smuklėje dienovidžiu. Pirklys važiuoja tiesiai, bet, dardant per duobes, nulūžta ašys ir jis atkeliauja tik pavakariu. „Ne į balą išmečiau dešimt dukartų“, – pagalvoja raganių bičiulis.
Smuklę laikė senis, o už pačią turėjo jauną vėjavaikę. Pirklys panoro čia apsinakvoti, bet ūkininkas, kuriam pirmo stebuklingo patarimo išmintis priminė antrąjį, kietai atkirto, jog nė pats nelabasis jo nepriversiąs čionai apsistoti. Ir nuvažiavo kitur ieškoti pastogės. Po kurio laiko smuklininkas išėjo į miestelį pablązginti liežuviu. Ištaikęs progą, pas šeimininkę įsmuko kavalierius. Apgautas vyras grįžta anksčiau nei paprastai, užklumpa pačią su jaukintiniu, smeigia jam pilvan sieksninį peilį ir ištiesia šaltą pirklio vežime. Auštant šis atsikelia, randa lavoną ir paleidžia gerklę. Subėga visas miestelis.
– Na jau na, ne kas kitas, o pats būsi jį nudėjęs! Juk aišku kaip diena, po šimts pypkių, kas čia nutiko! Jis atsėlino nakčia vogti prekių, tamsta jį nutvėrei už rankos, ir baigtas kriukis!
Bėdžius sėda kalėjiman, o jo prekės, arklys ir vežimas parduodami iš varžytinių.
Baisi žinia akimoju aplekia visą apylinkę. Vos tik ji pasiekia ūkininko ausis, šis kaipmat suka atgal ir grįžta namo su turtingu laimikiu. Atidaro duris… ir mato – pati glėbesčiuojasi su didžiojo kunigaikščio gvardijos grenadierium. Ūkininkas griebia virtuvinį peilį ir jau puls nieko nenujaučiančią porelę, bet dingteli galvon trečias patarimas, gautas kryžkelėje. „Juk neveltui atidaviau dešimt dukatų už vaistą nuo pykčio, vadinasi, turiu šį tą atgauti už savo pinigus… Rytą galva blaivesnė. Eikime gulti“.
Išaušta rytas, ir pirmas puola jam į glėbį vakarykštis šaunusis karys, jo numylėtas pagrandėlis, kuris grįžo iš kariuomenės laimingas, jog pagaliau vėl galės ranka rankon dirbti su tėvu.
– Na, motin dar vadinsi mane nenauda ir kiauru maišu? Argi negerai padariau, kad sumokėjau trisdešimt dukatų už tris tokius išmintingus patarimus?
